Labanoras – nedidelis miestelis, esantis 37 km nuo Švenčionių, buvęs bažnytkaimis, apsuptas gražuolės Labanoro girios, įsikūręs tarp miškų ir ežerų, Labanoro regioniniame parke. Miestelis stovi Molėtų-Kaltanėnų ir Saldutiškio-Joniškio vieškelių sankryžoje, miško viduryje, 30 km į pietryčius nuo Utenos. Per Labanorą teka Peršokšnos intakas Labanoras, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras.Šalia miestelio yra stovyklavietė. Išlikusi varpinė, veikia biblioteka (nuo 1952 m.), paštas (LT-18025), viešbutis-restoranas „Labanoras“.

Miestelis keičiasi, tvarkosi; geri keliai su Kaltanėnais, Molėtais. Įdomu pasidairyti po savitą Labanoro miestelį, apžiūrėti kiemus su gerai išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Yra varpinė, taip pat išlikę buvusios klebonijos ūkiniai pastatai – vertingi liaudies architektūros paminklai. Krašto muzikos instrumentas – Labanoro dūda.

Per Labanorą teka Peršokšnos intakas Labanoras, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras. Plentais miestelis jungiasi su Molėtais, Kaltanėnais, Švenčionėliais. 2,5 km į pietvakarius nuo Labanoro yra gamtos paminklas – pušis karalienė.

Labanoras – sena gyvenvietė, minima nuo XIV a. antrosios pusės. 1387 m., kai buvo krikštijama Lietuva ir kuriama Vilniaus vyskupystė, Lietuvos vyriausias kunigaikštis Jogaila Labanorą padovanojo Vilniaus vyskupams, kurie valdžioje išbuvo iki XIX a. pradžios. XVI a. pradžioje pradedama minėti bažnyčia (parapijos centru tapo apie 1767 m.), 1539 m. – Labanoro palivarkas, 1568 m. – dvaras, tarp 1595-1597 m. atsiranda miestelis. Teisinė priklausomybė, o taip pat geografinė padėtis (miške, atokiau nuo svarbių prekybos kelių) neleido gyvenvietei išaugti į didesnį miestą.  Labanoro miestelis administraciniu centru tapo 2001 m., kai buvo įsteigta  Labanoro seniūnija. 2011 m. sausio 12 d. LR Prezidentės dekretu buvo patvirtintas Labanoro herbas.

2009 m. prieš Kalėdas sudegė bene svarbiausias miestelio architektūrinis akcentas – Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, parapijiečių lėšomis pastatyta dar 1820 m. Dabar bažnyčia sparčiai atstatoma Be valstybės ir Švenčionių savivaldybės skirtų lėšų, jos atstatymui  paaukojo ir vis dar aukoja  Lietuvos gyventojai. Išliko Labanoro varpinė – Liaudies architektūros paminklas statyta dar XVIII- XIX a. Miestelis garsus Labanoro dūda, arba dūdmaišiu, Lietuvoje dar vadinamas kūline su ūku ir kitais pavadinimais. Kiekvienais metais rugsėjo pradžioje yra švenčiami Švč. M. Marijos Gimimo (titulo) atlaidai. Ta proga seniūnija organizuoja garsiąją Labanorinę, kurios metu vyksta mugė, koncertuoja įžymūs estrados atlikėjai.

Labanoras savo neįžengiamais miškais ilgą laiką buvo atkirstas nuo kitų vietovių, dėl to čia išliko savitas gyvenimo būdas ir savi papročiai. Pirmieji jo gyventojai vertėsi medžiokle, drevine bitininkyste ir žvejyba. Todėl ir dabar kaimeliuose – nedidelės rąstų trobelės, pirtelės – švarių ežerų ir upelių pakrantėse, milžiniški kluonai su iki žemės nutįstančiais stogais, grakštūs žaginiai šienui džiovinti ir išmintingi, kaip seni girios medžiai, žmonės.

Kontaktai:

Labanoras, LT-18235
Seniūnijos g. 27, Švenčionių r.,
Tel. (8 387) 41 409
Faks. (8 387) 41 409,
El. paštas labanoras@svencionys.lt

Labanoro seniūnas

Vincas Jusys
Mob. 8 682 10826
El. paštas V.Jusys@svencionys.lt