Vykdomas projektas Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikio ežerų mikroregiono tyrimai
Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikio ežerai tyvuliuojantys Sirvėtos regioniniame parke, į šiaurės rytus nuo Švenčionių, yra pamėgta švenčioniškių rekreacijos vieta, patogiai pasiekiama ne tik automobiliu, bet ir dviračiais. Kadangi pastaruoju metu itin populiarus aktyvus laisvalaikis, ežerai turi potencialą traukti ir turiningais, istoriškai įdomiais pažintinių žygių takais. Minėtieji ežerai išsidėstę unikalaus ledyninio senslėnio smaigalyje, jungiasi protakomis ir per Sirvėtą savo vandenimis maitina Dauguvos baseiną, o senslėnis nedidele sausumos atkarpa jungiasi su Kūnos upės slėniu juosiančiu Švenčionis. Teritorija – unikali vandenskyros vieta jungianti dvi didžiąsias rytų Baltijos upes Nemuną ir Dauguvą. Šis unikalumas pastebėtas jau senai ir įprasmintas Švenčionių miesto herbe. Tai slypi ne tik gamtinėje aplinkoje, bet ir šios vietos kultūriniame kraštovaizdyje, kuris turi būti tiriamas, aktualizuojamas ir pritaikomas kultūrinio turizmo reikmėms.
Kultūrinio kraštovaizdžio terminas turintis holistinę prieigą apjungia gamtinę aplinką ir joje atsirandančią ir gyvuojančią kultūrą, įvairius jos išraiškos elementus nuo žvejybos vietų iki gyvenviečių ir tautosakos. Aptariamas mikroregionas, vaizduojamas kaip vienas iš Nalšios žemės centrų, yra turtingas sakytiniu paveldu, legendomis ir padavimais siekiančiais ankstyvuosius viduramžius ir geležies amžių. Pagrindas tautosakai slypi kognityviniame kraštovaizdyje – suformuotame pasakotojų sąmonėje, vertinat istorinius įvykius ir aplinką kurioje jie vyko. Pasitelkus modernius tyrimų metodus galima vertinti, ieškoti, aptikti ir pritaikyti viešajam pažinimui šios aplinkos vietas tapusias pagrindu legendoms.
Aptariami ežerai kol kas aktualizuoti savo gamtine puse, sukurta rekreacinė Švenčionių rajono gyventojų ir platesnio Vilniaus regiono gyventojų trauka, tačiau kultūros paveldas išlieka netirtas ir neaktualizuotas, nors turintis didelį potencialą. Lyginant tyrinėtus Dubingių, Kretuono, Luokesų ežerus ir jų aplinką, tikėtinos įvairios kultūrinio kraštovaizdžio apraiškos formos.
Atsižvelgiant į tendencijas, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu, pasirinktas mikroregionas yra perspektyvus ieškant senovės gyvenviečių ir žvejybos vietų ežerų terasose bei ties protakomis tarp ežerų. Taip pat įtvirtintų bronzos amžiaus gyvenviečių salose ir pusiasaliuose ar geležies amžiau gyvenviečių senslėnio kalvose.
Siekiant atskleisti minėto mikroregiono perspektyvas, Švenčionių verslo ir turizmo informacijos centras vykdo projektą „Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikio ežerų mikroregiono tyrimai ir pritaikymas kultūriniam turizmui“, kurį finansuoja Kultūros Taryba ir Švenčionių rajono savivaldybė, projekto vadovas archeologas, povandenininkas Rokas Kraniauskas, projekto koordinatorė – Ingrida Čičiurkaitė.
Pirmuoju projekto etapu, birželio – liepos mėnesiais, buvo vykdoma vizuali naujų kultūros paveldo objektų paieška žvalgant ežerų apylinkes ir kultūrinio kraštovaizdžio tyrimai. Pasitelkiant modernius tyrimų metodus – Lidar lazerinio skenavimo duomenis, istorinės kartografijos, ortofotografijų ir aerofotografijų sugretinimus GIS aplinkoje išanalizuota ežerų aplinka, atrinktos potencialios naujų archeologinių objektų vietos. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais atliktas Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikio ežerų sonarinis dugno skenavimas ieškant archeologinio ir istorinio paveldo.
Šiuo metu vykdomos nardymo sesijos ir povandeninė paieška, tyrimų rezultatai bus pristatyti kituose straipsniuose.
Rokas Kraniauskas, projekto vadovas
