Balandžio pradžioje visa gamtoje esanti augalija vis dar yra laikinojoje stadijoje prieš didįjį sprogimą. Šios nerašytos taisyklės nepaiso ankstyvasis Žalčialunkis, kuris iš pradžių pražysta violetiniais žiedais, o tik vėliau pasipuošia lapais. Nuo jo, žinoma, niekada neatsilieka ir žibutės, kurios savo ryškumu nustelbia kur nekur pasirodžiusį žalsvumą.

Tokioje ankstyvo po velykinio pavasario aplinkoje ir žingsniavo keliautojai, susirinkę į 3-iąjį „Atrask Sirvėtos salą“ ciklo žygį. Šįkart maršrutas, prasidėjęs Šventos kaime, kur yra Sirvėtos regioninio parko gamtos mokykla, vingiavo mažai vaikštomais siaurais miško takeliais, vos įžiūrimais praėjimais kalvelių papėdėse, pelkės pakraščiais, vieškeliais tarp kaimų. Užnugaryje palikę mitologinio pažintinio tako skulptūras, žygeiviai patraukė palei išdžiuvusio upelio vagą, kurią puošia apsamanojusių akmenų grandinės, nuvirtę medžiai. Miško takelis atveda į laukymę, kur matosi iškilusi pailga kalvelė, nutįstanti palei pelkę gilyn į mišką – tai ozas, kurį aplankėme praeito žygio metu. Tačiau dabar keliavome išilgai šios geologinės struktūros, kuriai pasibaigus tamsėjančiame miške, kalvų bangavimas kilo vis aukštyn. Vienos iš tokių kalvelių viršūnėje bei šlaite iš tolo išryškėja įvairaus dydžio akmenys. Guli jie čia nekliudomi jau senai, mat yra padengti storu samanų ir kerpių sluoksniu. Į akis krenta dar ir tai, kad akmenys išmėtyti ne padrikai, o beveik taisyklinga juosta. Kyla įvairių minčių – kas čia taip pasistengė? Bet visada svarbu į viską žvelgti objektyviai. Pasirodo, užlipus ant kalvos, jų matoma dar daugiau ir sudaro jie tarsi stačiakampį – tai ne kas kita, kaip kažkada buvęs dirbamas laukas. Vadinasi, netoli turėtų būti ir gyvenvietė. Netrukus iš šiaurės rytų atkulniuojame į Kulniškės kaimą. Jis pasitinka mus su bundančia po žiemos sąstingio nuotaika: vyksta judėjimas, tvarkymasis.

Už Kulniškės, dešinėje išryškėja keliukas, kuriuo ir patraukiame. Prieš akis iškyla medinis kryžius, kurio pagrinde yra žodžiai „Lietuvos krikštui 1387 – 1987“. Netrukus atsiranda iš toli matomas naujas kelrodis – Bėlio apžvalgos bokštas. Nuo viršaus atsiveria Bėlis ir Bėliukas, dirbami laukai, karpyti jau praeito Šventos miško kontūrai, po kojomis išsibarsčiusios Meilūnų ir kelios Senadvario sodybos, kur link ir keliaujame toliau.

Išlikusių senųjų namų nebuvo daug. Gyvenvietė nedidelė. Bet tvarkinga kaimo aplinka nuteikė teigiamai. Būtent šioje vietoje naujos statybos statiniai tarsi savotiškai įsipina į senojo kaimo aplinką ir palaiko jo tęstinumą. Eidami minėto kaimo akmenimis grįstu keliuku, žygeiviai aktyviai fiksavo įdomesnius statinius bei netoli jų pradedančius sprogti medžių pumpurus. Žvilgsniais lydėdami miško paslaptis priartėjome prie Beržuvio stovyklavietės. Žygio vadovas M. Semaška tarsi neleido nutolti nuo buvimo gamtoje. Jis papasakojo ir pademonstravo, kaip įvairiais netradiciniais būdais galima susikurti laužą. O kol žygio dalyviai ruošėsi pietauti, vadovas supažindino su Beržuvio ežero paslaptimis. Klausėmės sakmės apie Beržuvį garso įrašo.

Pasišildę prie laužo, lydimi daugybės kirų balsų, žygiavome vėl gilyn į mišką. Ėjome mišku ir dairėmės žygio vadovo paslaptimi įvardintos vietos. Atrodė, kad miške temsta. Bet nuovoka apie laiką tarsi neleido toms mintims pasitvirtinti. Staiga, ilgesnį laiką pavedžioti senesniu mišku, žygio dalyviai vienareikšmiškai nuščiuvo. Tai buvo kažkas nepaprastai mįslingo: ypatingai aukštos kalvos, senas miškas, tarsi žmonių su tikslu į krūvą sukrauti akmenys. Eidami tokiomis vietomis priartėjome prie, manoma, II-ojo Pasaulinio karo apkasų, kurie buvo, rodos, visai čia pat, lengvai prieinami, netoli pagrindinio kelio Švenčionys – Ignalina. Atrodė, kad dalyvių nuotaika staiga pakito. Dauguma klausė – kas tai? Kur apkasų pradžia? Kur pabaiga? Kokius laikus mena ši vieta? Apkasų formos, vieta diktavo labai daug klausimų, į kuriuos atsakymų ieškojo kiekvienas iš dalyvių. Diskutavome, aiškinomės, spėliojome, tarėmės, kad esant galimybėms, ieškosime smulkesnių istorijos detalių. Pabuvus tokioje vietoje atrodė, kad gyvenimas trumpam sustoja. Kad buvimas praeities įvykių apipintoje vietoje diktuoja ir atitinkamas žmonių nuotaikas.

Nemažai laiko praleidus minėtoje vietoje, skubėjome toliau. Visiškai čia pat, už kelių metrų nuo apkasų, aptikome daugybę gyvūnų urvų. Vienas prie kito, didesni ir mažesni. Pamačius iš arčiau tokią vietą, staiga pasijunti svetimas. Atrodo, kad gali sutrukdyti, sudrumsi tą įprastą miško gyvūnijos kasdienybę. Stengėmės netrukdyti. Pasidžiaugėme galimybe visa tai pamatyti, užfiksuoti ir žygiavome toliau.

Nuėję 13 kilometrų pėsčiomis, stebėję gamtą iš arti, iš aukštai, vietomis susipažinę su istorijos detalėmis, grįžome į pradinį tašką – Sirvėtos regioninio parko gamtos mokyklą. Nors viso žygio atstumas nebuvo trumpas, dalyviai neskubėjo skirstytis. Grįžę į mokyklą tarsi dar kažko laukė. Gal dėl pripratimo judėti pirmyn, gal dėl noro pažinti ir pamatyti kuo daugiau. Bet laikas juk negailestingas. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Kupini įspūdžių ir teigiamų emocijų, turėjome grįžti į kasdienį gyvenimą. Ir grįžome. Tik šįkart su viltimi ir noru ketvirtojo žygio metu pamatyti ir pažinti dar daugiau.

 

 

Sirvėtos regioninio parko informacija