Švenčionių rajone, tarp sraunių upių Meros ir Strūnos, slepiasi Strūnos dvaro istorija – senųjų Lietuvos didikų Oginskių ir Pliaterių palikimas. Kadaise čia virė ne tik dvariškas gyvenimas, bet ir kultūrinė veikla: vyko puotos, medžioklės, o ypač išskirtinės žūklės varžybos.
Kviečiame leistis į kelionę po Strūnos dvaro praeitį ir atrasti tai, ką vertėtų išsaugoti ateities kartoms.
Strūna – viena seniausių gyvenviečių ne tik Švenčionių krašte, bet ir Lietuvoje. Manoma, kad ji egzistavo jau XIII a. XV a. istorijos šaltiniuose, Hipatijaus metraštyje, Strūna įvardijama kaip dvaras, kuriam priklausė Strūnaičio kaimas, pirmą kartą minimas 1459 m. Strūnaičio kaimas savo pavadinimą gavo nuo netoliese tekančios Strūnos upės, kuri senovėje turėjo ypatingą reikšmę vietovės gyventojams. Spėjama, kad jos svarba siekia karaliaus Mindaugo laikus, kai valstybės kelias vingiuodavo Strūnos upės pakrantėmis.
Kam priklausė Strūnos dvaras? Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1502 m. Strūną atidavė Matvėjui Mikitičiui, kuris buvo Aleksandro žmonos valdų administratorius. Po Matvėjaus Mikitičiaus mirties 1539 m. dvarą paveldėjo jo dukra Ona ir jos vyras Petras Masalskis. Vėliau dvarvietė atiteko Oginskiams – vienai įžymiausių didikų giminių Lietuvoje. Jie turėjo daug dvarų, tarp kurių žymiausi – Plungės dvaras, Rietavo dvaras, Zalesės dvaras Baltarusijoje ir Vėžaičių dvaras. XVIII–XIX a. Strūnos dvaras priklausė Oginskiams, kurie buvo garsūs mecenatai ir kultūros rėmėjai. Tuo metu dvaras klestėjo: buvo puoselėjamas parkas, statomi reprezentaciniai pastatai, vystomas žemės ūkis. Dvaras buvo pastatytas klasicizmo stiliumi, o jo puošmena tapo Strūnos upės užtvanka ir tvenkinys, kurio pakraščiai buvo apsodinti dekoratyviniais augalais. Tai buvo ponų poilsio ir pramogų vieta, garsėjusi žuvšumu.
XIX a. pabaigoje dvarą perėmė Pliateriai, kurie jį valdė iki XX a. pradžios. Pliateriai buvo žinomi kaip patriotiški dvarininkai, dalyvavę 1831 m. sukilime prieš carinę Rusiją. Pliateriai ir Oginskiai buvo susiję per įvairias santuokas, kaip ir daugelis Lietuvos didikų giminių, kurios sudarydavo sąjungas dėl politinių, ekonominių ir socialinių tikslų. Vienas reikšmingiausių tokių ryšių – Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833), garsaus politiko ir kompozitoriaus, santuoka su Marija de Neri Pliateryte, kuri sustiprino dviejų didikų šeimų ryšius.
Paskutiniai dvaro valdytojai buvo Vladislavo Mastovskio palikuonys. 1888 m. dvare gyveno 30 žmonių, veikė vandens malūnas, spirito varykla ir traktierius.
Dvaras turėjo savitas tradicijas. Viena jų – kasmetinės žūklės varžybos, kurias dvaro šeimininkai organizuodavo kilmingiems svečiams. Varžybos vykdavo Strūnos upėje ir dvaro tvenkiniuose, kuriuose buvo gausu įvairių žuvų. Jose dalyvaudavo ne tik dvaro ponai, bet ir svečiai iš kitų garsenybių giminių, o kartais ir vietiniai valstiečiai – kaip padėjėjai ar net varžybų dalyviai. Pagrindinis tikslas buvo pagauti didžiausią ar daugiausiai žuvų. Nugalėtojams būdavo įteikiami prizai – specialiai graviruotos taurės ar net teisė pasirinkti pirmąjį šokį per dvaro puotą. Po varžybų vykdavo didžiulė puota, kurios metu būdavo patiekiami iš karto sugauti ir paruošti laimikiai, kartu su kitais dvariškais patiekalais.
Vietiniai gyventojai iš kartos į kartą pasakoja apie ypatingas varžybas, surengtas prie Strūnos upės, šalia vietos, vadinamos „Prakeikta duobe“. Pasakojama, kad ten buvo įkritęs ir nuskendęs dvaro tarnas, o vėliau žvejai pastebėdavo, jog toje vietoje dažnai žuvys netikėtai išslysdavo. Kartą vienas dalyvis pagavo didelį ungurį, kurio uodega priminė žmogaus ranką. Tai sukėlė tokią baimę, kad kai kurie dalyviai atsisakė tęsti varžybas.
Strūnos dvaras ir jo istorija – tai unikali Lietuvos paveldo dalis, kuri laukia atradėjų ir įvertinimo.