Meilė – tai jausmas, apie kurį sukurta tūkstančiai legendų, parašyta nesuskaičiuojama daugybė eilių ir dainų. Ji stipresnė už laiką, galingesnė už atstumą ir stebuklingesnė už bet kokią pasaką. Meilė sujungia žmones, įkvepia kurti, tikėti ir svajoti.
Šis pasakojimas skirtas tiems, kurie tiki, kad tikra meilė gyva visais laikais, o ypatingose vietose ji gali palikti savo ženklus. Pasinerkime į šią istoriją – galbūt joje rasite dalelę savo meilės paslapties…
Švenčionių krašte, prie paslaptingo Bėlio ežero, nuo senų laikų sklando pasakojimai apie Meilės klonį. Šis ežeras, apsuptas miškų ir kalvų, tyvuliuoja senoje įdauboje, suformuotoje ledynų. Jo vanduo skaidrus, vėsus, o netoli kranto esanti sala jau nuo seno vadinama Meilės sala.
Netoli šio ežero plyti Meilūnų kaimas, kurio pavadinimas kilo iš meilės legendų. Pasakojama, kad kadaise čia gyveno jaunikaitis Meilis ir mergelė Lūnė. Jų meilė buvo tokia stipri, kad, susituokus, virš Bėlio ežero sušvito du mėnuliai – vienas tikras, kitas jo atspindys vandenyje. Nuo tada kaimas pradėtas vadinti Meilūnais – kaip amžinos meilės liudijimas.
Pasakojama, kad Bėlio ežero pakrantėje, vadinamoje Meilės kloniu, atsispindėdavo ne tik dangus ar gamta, bet ir slapčiausi žmogaus jausmai. Legenda byloja, jog vieną žiemos vakarą čia susitiko du įsimylėjėliai, kuriems nebuvo lemta būti kartu dėl šeimų nesutarimų. Žvilgtelėję į ledinį vandenį, jie pamatė ne du atskirus atspindžius, o vieną bendrą – Meilės klonio mistinę jėgą, kuri amžiams sujungia širdis.
Nuo to laiko Meilūnų kaimo žmonės šventė prie Bėlio ežero pakrantės. Jie uždegdavo žibintus, kurie atspindėdavo jų širdies troškimus, ir palikdavo juos ant ežero kranto. Skambėdavo dainos apie meilę, vykdavo šokiai aplink laužą, o senoliai pasakodavo legendas apie tikrąją meilę.
Drąsiausi jaunuoliai plaukdavo į Meilės salą ir žiūrėdavo į vandenį – jei jų atspindžiai susiliedavo į vieną, tai buvo ženklas, kad jų laukia nepaprasta meilė. Meilūnų gyventojai tikėjo, kad tas, kuris pamatė Meilės klonį, niekada nebus vienas.
Bėgant metams, Meilūnų kaimo paslaptis liko gyva, o Meilės klonio legenda tebevilioja įsimylėjėlius prie Bėlio ežero, kur vyksta šokių ir dainų šventė „Ežerų sietuva“. Kai saulė leidžiasi, pakrantėje skamba senosios meilės dainos.
Galbūt šio krašto jaunimas sukurs naujas meilės tradicijas? Galbūt per Valentino dieną jie statys ledo skulptūras ant ežero, surengs žibintų įžiebimo ceremoniją ir laikydamiesi už rankų žvelgs į savo atspindžius vandenyje, tikėdami, kad Meilės klonis saugo šią ypatingą vietą?
Mes galime didžiuotis, kad Švenčionių kraštas turi meilės ir vilties simbolį – Bėlio ežerą, kviečiantį patikėti, jog tikra meilė peržengia laiką ir erdvę.
Tegu ši Valentino diena būna pilna stebuklų, o Meilės klonio legenda įkvepia tikėti tikra meile!