Adamavo dvarvietės liekanas galima pamatyti pasukus į rytus nuo Švenčionėliai–Mielagėnai. Įdomi sienų konstrukcija – jos darytos iš molio, sumaišyto su kapotais viržiais. Dvaro papėdėje yra du tvenkiniai, kurie dabar yra vadinami Adamavo ežerėliais. Šalia dvarvietės – respublikinės reikšmės gamtos paminklas – Adamavo ąžuolas. Jo skersmuo – 2,2 metro, aukštis – 26 metrai, o amžius siekia apie 600 metų.
Pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metu kažinęs jaunuomenės daliniai ties šiauriniu geležinkeliu šalia Adamavo dvaro. Šio kaimo gyventojai buvo apsistoję dvare, o carinės Rusijos kariuomenės dalinys laikė fermoje. Mūšius carinės Rusijos kariuomenės kariai sulaukė laidoto prie Adamavo ąžuolo. Jokios kapinių buvimo žymės neišlikusios. Po karų, apie 1918 metus, dvarvietę grąžino ponas Baranauskas (Baronovskis), kuris nušovė prie Adamavo ąžuolo apie 1920 metų vasarą. Po jo mirties, iki 1939 metų, dvarvietė priklausė poniai Baranauskienei (Baronovskienei). Grąžinus kraštą Lietuvai, ponia Baranauskienė pasitraukė į Lenkiją. Dvaro pastatus ir ūkį prižiūrėjo dvarininkas Čepas Felčisvas. 1940 metais dvaro pastatuose įsikūrė sovietinė mokykla. Vėliau, apie 1948 metus, dvaro ūkininiuose pastatuose įkūrė kolūkio karvių fermą. Dvarvietėje yra išlikę mūriniai iš molio su viržiais drėbti ūkiniai priklausiniai, dvaro tvenkiniai, ryški sodinų medžių riba. Iš kitų pastatų belikę tik pamatai.
Informacija atnaujinta 2026.03.02